įdomybės jums

Varpai skamba dangui, žemei, žmogui

Varpus retai matome, dažniau girdime ir turbūt mažiausiai pažįstame. Be abejonės jie yra itin svarbi kultūros vertybė, kurios atsiradimas siekia ikikrikščioniškus laikus. Gražu ir prasminga, kad varpai ir Svėdasų miestelis  bei kraštas yra glaudžiai susieti. Varpas pavaizduotas miestelio herbe, Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios varpinėje skambiai gaudžia itin vertingi varpai, legenda byloja apie Alaušo ežere nuskendusį varpą, o Kunigiškių I kaimo kapinaičių koplytėlėje – varpinėje, pastatytoje atkūrus nepriklausomybę, skambėjo varpas, skirtas kovose prieš okupaciją žuvusiems Lietuvos partizanams atminti. Deja, varpą piktavaliai pavogė. Tikėkime, kad ši piktadarybė bus ištaisyta ir mintį, kad varpas Dievo garbei ir čia atgulusių tragiško likimo žmonių atminimui bei Laisvei vėl skambėtų, lydės sėkmingas išsipildymas.

Rugsėjo mėnesį, minint Europos kultūros paveldo dienas, Viešosios įstaigos „Atvertos langinės“ sumanytas ir organizuotas susitikimas su  žymiausiais Lietuvoje varpų žinovais etnologu, profesoriumi Libertu Klimka ir varpų tyrinėtoju, visuomenininku Renatu Dūda Svėdasuose, buvo skirtas gilesniam varpų pažinimui.  Į renginį Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje susirinkę Svėdasų krašto ir iš toliau atvykę klausytojai, sužinojo apie varpų atsiradimo istoriją, prasmę ir reikšmę, vertingumą ir išskirtinumą bei kitas įdomybes. Pranešėjams užduoti klausimai liudijo apie susirinkusiems gilų įspūdį palikusius profesoriaus Liberto Klimkos ir varpų tyrinėtojo Renato Dūdos pasakojimus ir perteiktas žinias bei norą geriau pažinti šalia esančias paveldo vertybes.

Be abejo, visiems labiausiai rūpėjo išgirsti apie Svėdasų varpus. Jie išties yra didelės istorinės ir  meninės vertės ir netikėtai didelės reikšmės net paveldo tyrinėtojams.  Didysis varpas yra beveik vieno metro aukščio ir tokio  pat skersmens. Šis varpas yra perlietas iš sudužusio varpo duženų 1735 metais garsaus varpų meistro Karolio Gotlybo Šparo.  Vidurinis varpas 68 cm skersmens ir 72 cm aukščio išlietas 1730 metais meistro Andriejaus Dėrlingo Karaliaučiuje. Šis varpas, deja, yra skilęs. Mažiausias Svėdasų varpas 57 cm skersmens ir 42 cm aukščio tobulai  išlietas 1662 metais garsiojo varpų meistro Jono Delamarso. Ypatinga, kad ant šio varpo įrėžtos dvi datos – 1919  ir 1957. Tai mažojo varpo iškasimo paslėpus metai. Parapijiečiai du kartus jį išsaugojo užkasdami. Taip buvo išvengta galimo jo praradimo per karus.

Susitikimas su geriausiai apie varpus išmanančiais žinovais, vėlesni apsilankiusių ekspertų vertingi, profesionalūs patarimai varpus apžiūrėjus,  lėmė atsiradimą minties apie galimybę pamatyti juos, užkopus į Svėdasų bažnyčios varpinę, ne tik specialistams, bet ir visiems norintiems. Varpinės laiptus suremontavus, būtų galima visiems norintiems iš arčiau pažvelgti ne tik į vertinguosius Svėdasų varpus, bet ir žvilgsniu paklajoti iš baltosios varpinės aukštybių po Svėdasų apylinkių nuostabų kraštovaizdį.

Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios varpinė 36 m aukščio, pastatyta 1863–1865 m.

IR ATMINIMUI, IR PAŽINIMUI KUNIGIŠKIŲ I KAIME

Kunigiškių I kaime, Svėdasų sen., etnoarchitektūrinės Kunigiškių I kaimo sodybos erdvėje prieš keletą metų sumanytas, o 2021 metais pradėtas kurti  skulptūrų parkas. Ši mintis radosi, norint įamžinti Kunigiškiuose gimusio skulptoriaus, dailininko, akvarelės Lietuvoje pradininko Kajetono Sklėriaus (1876-1932) atminimą ir skleisti ypač reikšmingos Lietuvos kultūrai bei istorijai asmenybės žinomumą.

 Nedidelėje privačioje erdvėje pernai buvo pastatytas tautodailininko Prano Petronio sukurtas stogastulpis, papuoštas anykštėno kalvystės ir drožybos meistro Valento Survilos saulute, o šalia ir suolelis. Darniai su aplinka susiliejo antrasis kūrinys – menininko Aleksandro Tarabildos sukurta „Mūza“. Šių metų pavasariui įpusėjus, parkas praturtėjo dar vienu kūriniu. Kūrėjo iš medžio   Aleksandro Tarabildos išdrožtas ir jo rūpesčiu  pastatytas, lyg atklydęs iš amžių glūdumos nuo Juodonių piliakalnio mąslusis  giliamintis „Akvarelės karalius“.

Nuo minties link žodžio, nuo žodžio link veiksmo, nuo veiksmo link kūrinio – taip keičiasi ir užsipildo vieta, kuri anksčiau buvo tik šienaujamu plotu prie dviejų senutėlių, galingų klevų. Turtėdama drožiniais pamažu keičiasi ne vien aplinka, bet ir kraštovaizdis. Laukiami čia visi – Kunigiškiuose besisvečiuojantys, pro juos važiuojantys, keliaujantys, gyvenantys.

Šiai vasarai link rudens pasislinkus, galbūt čia savo vietą ras ir dar vienas kūrinys, skirtas įstabiajam  Kajetonui Sklėriui. Taip kasmet po žingsnį į gimtuosius dailininko Kunigiškius grįš, o iš jų sklis žinia apie   nepelnytai primirštą kaimo talentingąjį sūnų bei jo šeimą. Apie žmogų, kurio įtaka bei  indėlis į Lietuvos dailę yra neabejotinai vienas reikšmingiausių per pastarąjį šimtmetį.

                                                                                                                                                        Rūta Stanevičienė     2022 m.

Traptautinė Kultūros diena. Pasaulio Taikos Vėliavos pagerbimo diena

Kultūros dienos data susieta su Rericho Paktu – sutartimi dėl kultūros vertybių apsaugos karo ir taikos metu, kurią Vašingtone 1935 m. balandžio 15 d. pasirašė abiejų Amerikos žemynų 21 šalis. Ši sutartis tapo 1954 m. UNESCO Hagos Kultūros vertybių apsaugos ginkluoto konflikto atveju konvencijos pagrindu.  Lietuvos Respublikos Seimas 2006 m.  įteisino Kultūros dieną kaip atmintiną.

N.Rerichas pasiūlė ir kultūros vertybių apsaugos vėliavą – Taikos Vėliavą, kuri dar vadinama Pasaulio Vėliava. Baltame vėliavos fone tamsaus purpuro spalvos amžinybės žiedas juosia tris sferas (tris apskritimus). Tai Meilės, Grožio ir Žinojimo ženklas.

daugiau apie N. Rericho paktą:http://www.rerich.lt/agni/lt/rerichai/rericho_paktas/rericho_paktas.html

Knygnešio diena Lietuvoje minima kovo 16 dieną

Knygnešystė – autentiškas mūsų tėvynės reiškinys, kuris vyko tik pas mus, Lietuvoje, ir kurio daugiau niekur pasaulyje neaptinkame. Jis padėjo mums išlaikyti kalbą, raštą, galiausia, atgauti ir valstybingumą. 2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą.

Knygos  palėpėje… Kodėl, kada ir kaip  jos ten atsidūrė? Apie ką tai byloja?

Kaip ir kiekvienas daiktas, knyga turi savo gyvavimo amžių – vienos ilgą, kelis šimtmečius trunkantį, kitos trumpesnį – dešimtimis metų skaičiuojamą. Yra ir keliadienių – švysteli kaip lengvai šiais laikais pasiekiama užgaida ir, kartais net neatversta, išnyksta laiko sūkuriuose.

Iš tiesų knyga pasižymi magiška, sunkiai paaiškinama, galbūt net sakralia reikšme. Esu beveik tikra, kad knyga turi savyje galios, kuri net ir neskaitantį ar mažai skaitantį žmogų verčia jausti knygai pagarbą. Turbūt todėl ypač retai pamatysime išmestas knygas – net jei knygomis atsikratoma – jos dažniausiai būna sukrautos į krūveles, kartais surištos po keletą,  surūšiuotos.   Arba joms ieškomas prieglobstis , bet jos neišmetamos, nenaikinamos.

Taip atsitiko ir su šiomis knygomis – jos buvo rastos palėpėje… Matyt ilgokai ten gulėjo. Vieninteliais draugais joms buvo stogas, dulkės ir nežinia pro kokį plyšelį užklysdavę paukščiai…

Nespėliokime, kiek jos ten būtų gulėjusios ir koks likimas jų laukė. Šiandien jas matome atgimusias.

Prasmingai sutapo, kad šias knygas antram gyvenimui kūrybiškai prikėlė didžio Malaišių kaimo sūnaus, lietuviškos spaudos draudimo metais taip pat platinusio lietuviškus spaudinius, kunigo, rašytojo, visuomenės veikėjo Juozo Tumo-Vaižganto vardo gimnazijos Svėdasuose moksleiviai. Šiam sumanymui juos  paskatino dailės mokytoja metodininkė Kristina Striukienė. Atverstos knygos, laiko nugelsvinti, todėl tokie jaukūs puslapiai su kiek pablukusiomis raidėmis, tapo menine instaliacija ir skleidžia išmintį – citatomis apie kalbą, kūrybą, raštą. Įvairia menine raiška – piešimu, tūriniais žodžiais, tekstile dekoruotos knygos atgimė antram gyvenimui. Jaunuoliai savo kūryboje  panaudojo žymių žmonių mintis, posakius apie pagarbą praeičiai, tautai, kalbai, raštui taip tarsi liudydami ateičiai jų svarbą ir būtinumą ne tik žinoti, bet ir vadovautis. Tokiu netradiciniu būdu, panaudojant įvairias raiškos priemones gimnazistai knygas prikėlė iš užmaršties ir prakalbino išmintimi…  

Galbūt toks meniškas ir neįprastas jaunuolių prisilietimas prie knygos juos paskatins dar labiau jas branginti, vertinti, pasaulį ir gyvenimą pažinti skaitant knygas, o mums leis plačiau, kitu žvilgsniu  pažvelgti į knygos pasaulį…

Meniškai atgaivintų knygų parodą skiriame kovo 16-ąją minimai Knygnešio dienai. Paroda nuo kovo mėn. 2 d. eksponuojama Kavarsko miesto bibliotekoje.

Ar dar sėsim rūtą….

2021 m. rugsėjį, minint Europos paveldo dienas, Kunigiškiuose (Svėdasų sen.) prie istorinės pradinės mokyklos – krašto muziejaus  Vaižganto krašto bendruomenės žmonės kartu su svečiais įsitraukė į nematerialaus paveldo pajautimo ir pažinimo svarbą, kuris išlikęs visai šalia ir būtinas saugoti, bei perduoti ateities kartoms

2021 m. liepos 27d. sukanka 145 metai kaip Kunigiškių kaime (Aluotų valsčius) gimė Kajetonas Sklėrius, lietuvių tapytojas, skulptorius. Vienas žymiausių Lietuvos akvarelininkų.

daugiau informacijos čia:https://www.vle.lt/straipsnis/kajetonas-sklerius/http://

Paveldo kolekcija Kunigiškių I kaime

Vasarą verda kultūros paveldo objektų prevencinės priežiūros darbai.

Šįkart mobilios meistrų komandos pagalbos sulaukė etnografinė sodyba Kunigiškių kaime, Anykščių rajone.

Žiūrėkite čia:https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000158477/atspindziai-paveldo-kolekcija-tvarkoma-etnografine-sodyba-kunigiskiu-kaime

Kjetonas Sklėrius-iškili asmenybė meno kultūrai 

Šiemet minėsime 145 metus nuo Kajetono Sklėriaus (1876-1932) gimimo Kunigiškiuose ( dabar Anykščių raj. Svėdasų sen.). Reikšminga ir ypatinga sukaktis, kuri yra verta prisiminti šį įstabų menininką, skulptorių, akvarelės pradininką Lietuvoje, iš kurio darbų mokėsi paskesnės Lietuvos menininkų kartos.

„Gimtasis namas” Kajetonas Sklėrius, akvarelė 1906 m.

Išsamiau ir plačiau apie įžymųjį dalininką autorės aprašymus skaitykite čia:https://www.facebook.com/photo/?fbid=2780485798932577&set=a.140795343618582

Istorinis simbolis stogastulpyje Svėdasuose

 Stogastulpis, Amerikoje gyvenančių svėdasiškių lėšomis, buvo pastatytas 1928 m. Nepriklausomybės dešimtmečiui, pagal dailininko Adomo Varno nurodymus Povilo Andrejausko sukurtą projektą. Jį padarė meistrai: Konstantinas ir Antanas Jakučiai, Edvardas Korsakas ir Edvardas Pilkauskas. Po II pasaulinio karo nugriautas. Atstatytas – 1989 m. Laisvą kopiją padarė meistrai: Alfonsas Petrošius, Alvydas Seibutis, Osvaldas Šumskus.

Meninė išraiška – rytų Lietuvai būdingų formų, raiškaus silueto, liemuo kampuose puoštas puslankiais profiliuotomis lentelėmis, stogeliai piramidiniai, pakopiniai, juos kampuose laiko tiesios, riestais galais atramos, pritvirtintos prie platformėlių, puoštų kiaurapjūviais geometriniais ornamentais, panaši puošyba ir stogelių pakraščių, apatinėje pastogėje yra keturios skulptūrėlės, stogastulpio viršūnė profiliuota, į ją įtvirtintas grakštus, geležinis kryžius. 

Menas kelyje

Kodėl tai atsitiko

Keliones tarpmiestiniais ar vietinio susisiekimo autobusais daugelis vyresnių nei 30 metų žmonių atsimena greičiausiai tik iš vaikystės  ar mokymosi meto. Automobilis labai greitai tapdavo pirmo būtinumo pirkiniu, nes patogumas savaip planuoti laiką ir nebūti priklausomu nuo  pagal grafiką važiuojančių autobusų buvo toks pat svarbus, kaip ir bet kuri kita pasirinkimo  laisvė.

Gyvenimas greitėjo, modernėjo, autobusais keliaujančių mažėjo, o automobiliais patogiai riedančių tais pačiais keliais gausėjo. Mažiausiai keitėsi autobusų sustojimo vietos prie judresnių kelių. Tos, kurios išliko,  niūriai stūksodavo artėjant automobiliui ir beveik nepastebėtos greit likdavo už nugarų…

Dažnam stotys  nejaukios, nesaugios, iš jų norisi kuo greičiau iškeliauti. Kita vertus. jos ir neskirtos ilgam buvimui – atvyko autobusas, įlipai ir išvykai kur reikėjo. Atvykai, išlipai ir keliauji kur suplanuota. Net ir dabartinėse, moderniai pertvarkytose stotyse tvyro neužsibuvimo dvasia.  

Svėdasų stotelė irgi ne išimtis. Žinia, anksčiau ji buvusi miestelio centre. Vėliau perkelta kur ir dabar tebestovi. Pastatytas keleivių laukimo paviljonas buvo įstiklintas, su dvivėrėmis durimis. Stiklai buvo dažnai daužomi netikusių žmonių, sukeltas net gaisras, todėl stiklinės dalys buvo pakeistos dailaus ažūro grotomis ir  vieta, buvusi užuovėja laukiantiems, tapo vėjų skrodžiama. Sienos išmargintos netikusį įprotį rašinėti bet kur turinčių žmonių paliktais užrašais. Vietomis atsilupę, purvini dažai, laiko tėkmės ir žmonių rankų paliktos žymės,  į šiukšliadėžę nepataikyta išmesti šiukšlė…  Tarsi kokia bešeimininkė  nesvetinga  pastogė  keliaujantiems.

Gamta ir viską pakeitusi fotografija

Nepamenu ar vėlyvo rudens, ar ankstyvo pavasario pavakario skaidrumas buvo labai tinkamas fotografavimui ir tuokart į vieną iš kadrų pakliuvo ir Svėdasų stotelė. Iš tolo žiūrint dailu, kol smalsumas dar kartą nuvedė arčiau. Deja – jau aprašytas slogus vaizdas likęs, tik viskas dar labiau apšiurę. O dabar pasistenkite įsivaizduoti, kaip tokioje aplinkoje būtų atrodžiusi tik viena perdažyta ir dekoruota dailiu piešiniu sienelė? Visai nedaug trūko, kad taip ir būtų atsitikę… Visgi buvo apsispręsta, kad atnaujinta turėtų būti visa stotelė.

Taigi, gavus Lietuvos automobilių kelių direkcijos pritarimą ir sutikimą bei suderinus techninius klausimus, pasitarus su Svėdasų seniūnija, Viešoji įstaiga „Atvertos langinės“ parengė projektą  „Menas kelyje“ pagal priemonę „Kultūros projektų įgyvendinimas“ , kuris iš dalies  buvo finansuotas Anykščių rajono savivaldybės biudžeto lėšomis. Tuomet prasidėjo  dekoravimo ir atnaujinimo darbai.

Ką gimnazistai veikė Svėdasų stotelėje?

Atviros dailės pamokos ir savanorystė. Patys svėdasiškiai išsirinko sienelės dekoracijos piešinį iš dviejų anykštėnės tautodailininkės Ritos Vasiliauskienės sukurtų būtent šiai erdvei. Verta pastebėti, kad piešinys tarsi įsilieja ir į gamtinį stotelės statinio foną.  Dailės mokytojos Kristinos Striukienės pagamintą natūralaus dydžio trafaretą ant jau nudažytos sienelės pieštuku kruopščiai apvedžiojo Svėdasų Juozo-Tumo Vaižganto gimnazijos moksleiviai. Tą pačią dieną  prasidėjo ornamento piešimas dažais. Kol buvo nebaigtas, piešinys  liko paslėptas  nuo visų akių, o stotelėje tęsėsi dažymo darbai. Tai man tapo tikru išbandymu. Dažniausiai girdėtas klausimas ir nuostaba – kaip galima dirbti be atlygio. Galima! Kviečiu pabandyti. Tai nebuvo pagal projektą finansuoti darbai, bet sumanymo priežastis jau paaiškinau.

Dar porą penktadienių atvirų dailės pamokų metu gimnazistai kruopščiai spalvino piešinio linijas, nesuklysdami net menkiausiose detalėse. Iš tiesų tai buvo džiugiausi momentai – po jaunųjų svėdasiškių  potėpių grožio rasdavosi vis daugiau. Keitėsi ir  stotelė. Statinio skliautus, savanoriškai pagelbėdamas, nudažė  kunigiškietis Vygintas Kovas. Tuomet stotelė įgavo dailų išbaigtumą. Tikėkimės ilgam.

Darniai darbuotasi. Svarbiausia, kad Svėdasų gimnazistai savomis rankomis dekoravo, papuošė   statinį, kuris svarbus Svėdasams, kurį mato ir jame  buvoja ne tik svėdasiškiai, bet ir gausiai pro juos keliaujantys.

                                                                                                              2020.  Rūta Stanevičienė, idėjos autorė, projekto vadovė

MOSĖDIS (SKUODO RAJ.) IR MALAIŠIAI (ANYKŠČIŲ RAJ.) – ISTORINIŲ ĮVYKIŲ IR ASMENYBIŲ SĄSAJOS

„ Mosėdis – miestelis Skuodo rajono savivaldybėje, prie Bartuvos upės, 11 km į pietus nuo Skuodo ir 11 km į šiaurę nuo Salantų, Salantų regioniniame parke.

Pirmąkart minimas 1253 m. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo dalybų akte, čia stovėjo Mosėdžio pilis. V–XVI a. apylinkės buvo gyvenamos kuršių. Kuriantis Lietuvos valstybei buvo kuršių Ceklio žemėje. Vėliau po Skuodo ir Durbės mūšių Ceklis liko žemaičių įtakoje, o vietiniai gyventojai kuršiai laikui bėgant sužemaitėjo. Po Žemaitijos krikšto, 1417 m. įkūrus Medininkų vyskupiją, Mosėdis 1421–1842 m. priklausė Žemaičių vyskupams. Nuo XVI a. buvo Mosėdžio dvaras ir Mosėdžio valsčius – vyskupo valdos administracinis vienetas. 1544 m. minimas miestelis, 1554 m. pastatyta pirmoji medinė Mosėdžio bažnyčia^[4], 1783 m. pastatyta mūrinė, 1560 m. įkurta parapija. „* (https://lt.wikipedia.org/wiki/Mosėdis)

Maleišiai (tarmiškai Malaišiai) – etnografinis kaimas Anykščių rajono savivaldybės teritorijos šiaurėje, 1 km į vakarus nuo kelio Anykščiai–Rokiškis, 8,5 km į šiaurės rytus nuo Svėdasų.

Pirmą kartą Malaišių vardas rašytiniuose šaltiniuose lotynų kalba minimas 1255 m. Tuo metu tai buvo sėlių žemė, kurią, drauge su kitomis Sėlos teritorijomis Mindaugas dovanojo Livonijos ordinui, tai užfiksuota aktu, kurio originalas išliko iki mūsų dienų. Vokietijoje saugomose Livonijos aktų knygose Malaišių pavadinimai lotynų kalba Malesine, Maleisine, Maleysine minimi 1257, * (https://lt.wikipedia.org/wiki/Maleišiai_(Anykščiai)

Kaime gimė rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933).  1937 m. pastatytas Vaižganto biustas (skulptorius Bernardas Bučas) gimtosios sodybos vietoje.

Kaip siejasi Mosėdis ir J. Tumo-Vaižganto gyvenimo ir veiklos istorija skaitykite gimnazistės,  jaunos filologės Žygimantės Riepšaitės pristaomame darbe: Ž.R. filologinis (pristatymas) (2)

TAUTODAILĖS METAI 2020

Tautodailė, savamokslių  liaudies meistrų sukurti vaizduojamosios (skulptūros, tapybos, grafikos, t. p. karpiniai) ir taikomosios (tekstilės, keramikos, juvelyrikos, medžio, metalo, iš vytelių, šaknų ar šiaudų pinti) dailės dirbiniai, kryždirbystė

Visuomenė ir ypač jaunimas  skatinami domėtis tautodailės istorija, suvokti jos kultūrinę ir meninę vertę. Tam viešoji įstaiga „Atvertos langinės” nuo metų pradžios rengia įvairias parodos ir renginius, vykdomos viešinimo ir leidybinės veiklos, edukaciniai bei kiti projektai  įstaigos veiklos regione. Apie renginius, parodas ir kt. edukacines veiklas informaciją rasite :https://atvertoslangines.lt/category/naujos-zinios/

  arba facebook

Pažinimas ir meninė saviraiška kultūros paveldo aplinkoje

Šimtmečių slenkstį peržengus

Vos prieš metus iškilmingai  šventėme Lietuvos Nepriklausomybės šimtmetį, o 2019 metais  tarsi stabtelėjome ties slenksčiu į antrąjį šimtą metų. Slenksčiai ne ribos – ties jais sustojame žinodami, kad peržengę juos, tęsime kelią. Giliai prasminga, kad antrojo šimtmečio kelionėje galime ir stengiamės atgaivinti  dalelę istorinės praeities, nors laiko tėkmės ir istorinės praeities įvairovė negailestingai panardina į užmarštį asmenybes, įvykius, vietoves ir jų pavadinimus.

Nepelnytai primirštas yra vienas reikšmingiausių Lietuvos kultūrai  menininkų, Kunigiškiuose gimęs Kajetonas Sklėrius (1876 – 1932). Meno kritikai ir istorikai jo asmenybę ir kūrybą vertina ne mažiau, nei iškiliausių ir plačiai žinomų praeities menininkų.

Viešoji įstaiga „Atvertos langinės“ tęstinėje, nuo 2017 metų vykdomoje veikloje, gaivina ir skleidžia  Kajetono Sklėriaus vardą, rengdama kasmetinius vaikų ir jaunimo plenerus – kūrybines stovyklas jo gimtąjame Kunigiškių kaime. Taip pat skatina visuomenės domėjimąsi šia asmenybe, kūrybiniu palikimu. Svėdasuose yra įkurtas „Atvertų langinių pažinimo centras“, kurio veiklos esmingiausia dalis yra K. Sklėriaus vardo sklaida.

Šiemet nuosekliai tęsiant  kūrybinius bendrabūvius, į Kunigiškius sukvietėme moksleivius  iš Anykščių ir gretimų rajonų –  Utenos, Rokiškio, Kupiškio – nedidelių miestelių gimnazijų ir mokyklų. Šie jaunuoliai prisijungė prie „Kunigiškių Kajetono aštuonetuko“ bendruomenės. Jų kūrybiškumą skatinome ir atskleidėme aplinkoje, kuri beveik tokia pati, kaip ir Kajetono Sklėriaus gimtosios sodybos, deja išlikusios tik jo piešiniuose. Matyt ir tai lemia, kad su daile iki stovyklos susidurdavę tik per pamokas mokykloje, jie atveria savyje turimą prigimtinį kūrybiškumą, kuris skleidžiasi spalvomis nutapytose drobėse ir keramikos kūriniuose.

Vadovaujami ir globojami dailės pedagogės, mokytojos metodininkės Kristino Striukienės jaunuoliai drobėse paliko ne tik spalvas, bet ir savo išgyvenimus, įspūdžius, naują patirtį ir žinias. Peizažuose atpažįstami  Juodonys, Kunigiškiai, Malaišiai, Gykiai. Tai ne tik  vietovardžiai. Čia glūdi praeities klodai, kuriuos negailestingai užkloja laiko smiltys, o kartais prie nykimo prisideda ir neišmanančio, paviršutinišką požiūrį turinčio žmogaus ranka. Todėl svarbu  iš dar gyvų liudininkų ar žmonių, surinkusių atsiminimus ir praeitimi nuosekliai besidominčių išgirsti ir suprasti kokios vertingos dabarčiai šios ir kitos panašios vietovės, kokie žmonės iš jų kilę. 

Ypatingas potyris ir įkvėpimo šaltinis yra savo akimis muziejuje pamatytos Kajetono Sklėriaus nulietos akvarelės ir sukurti skulptūriniai bareljefai. Gilų ir nepamirštamą įspūdį  paliko pasakojimas bei paaiškinimai apie jo kūrybą, kuriuos jaunuoliai išgirdo lankydamiesi  Nacionaliniame  M. K. Čiurlionio muziejuje Kaune.  Aplankytas buvo ir Kunigiškiuose esantis Svėdasų krašto (J. Tumo-Vaižganto) muziejus. Tai buvusi Kunigiškių pradžios mokykla, kurioje pirmųjų mokslo  žinių siekė ir pamatus išsilavinimui klojo daug didžių žmonių, kūrusių Lietuvą.

Taigi meno kalba jauniems žmonėms  padėjo plačiau susipažinti ir suprasti kultūrinį, istorinį, gamtos savitumą ir paveldą. Netradicinėje aplinkoje ne tik perteikiamos vertingos istorijos, gamtos žinios, bet ugdomas ir skatinamas smalsumas, pagarba praeičiai, plečiamas akiratis.

Plenere nutapytos drobės ir sukurti keramikos dirbiniai parodose  džiugina į juos žiūrinčių širdis, supažindina su istorinėmis vietovėmis ir vietovardžiais, asmenybėmis, nes jaunuolių kūriniuose tarsi susitiko dabartis ir praeitis, žmonės ir vietovės, šiandiena ir paveldas, patyrimas ir jaunatviškas smalsumas. Būdami „ties antro šimtmečio slenksčiu – ten, kur susitinka žmonių ir vietovių vardai“ ir piešdami  Kajetono Sklėriaus gimtuosiuose Kunigiškiuose  pasiekėme turėtą tikslą –  sustiprinome kūrybiškumo ir saviraiškos  gebėjimus, atskleidėme istorinio ir kultūrinio paveldo vertingumą ir įvairinome jo  pažinimo būdus, pagilinome jaunuomenės ir bendruomenių žinias apie iškilias ir reikšmingas Lietuvos kultūrai asmenybes. Jauni žmonės, dalyvavę kūrybinėje stovykloje galės labiau  pasitikėti savimi atskleisdami prigimtinį kūrybiškumą,  pritaikyti jį ne tik meninei saviraiškai, bet ir kurdami klestinčią ir išsilavinusią  Lietuvą.

Projekto partneriai ir rėmėjai A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinis muziejus, Kavarsko pagrindinė mokykla daugiafunkcis centras, Utenos A. ir M. Miškinių viešoji biblioteka, asociacija „Kamajų bendruomenė“. Rėmėjai Anykščių kredito unija.

Projektą „Ties antro šimtmečio slenksčiu – ten, kur susitinka žmonių ir vietovių vardai. Piešiame Kajetono Sklėriaus (1876 – 1932) tėviškėje Kunigiškių kaime“ iš dalies rėmė Lietuvos kultūros taryba 

2019-us J. Tumo-Vaižganto metus minint fotoparoda

Nuo lapkričio 5 d iki 30 d Utenos A. ir M. Miškinių bibliotekoje

2019 – vietovardžių metai

 Buvusio valstybinio dvaro teritorijoje iš Aluotų valstybinių valstiečių seniūnijos ir kelių privačių valdų sudarytas Ukmergės apskrities Aluotų valsčius. Jis užėmė gana nemažą teritoriją: tęsėsi abipus Šetekšnos-Jaros upės nuo Liepojos-Romnų geležinkelio šiaurėje iki Šventosios upės pietuose, apėmė Svėdasų ir Salų parapijas. Nors pavadinimą valsčius gavo nuo buvusio valstybinio dvaro, jo administracija įsikūrė dideliame Kunigiškių kaime, kur jau ir anksčiau būta tam tikro centro (minėta, jog ten stovėjo dvaro valstiečių grūdų magazinas). Iki 1870 m. Aluotų valsčiui priklausė 47 gyvenamos vietovės su 242 kiemais ir 1222 gyventojais, vėliau valsčiaus teritorija dar padidėjo. Aluotų valstybinio dvaro centras buvo Kunigiškių kaime į šiaurę nuo Svėdasų.

Kunigiškiai I

• Istorinė-architektūrinio paveldo gatvinė sodyba įkurta XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. 1930 – 1950 m jai priklausė ir gatvės PR pusėje buvę ūkiniai pastatai: daržinė, 3 molio tvartai, kluonas ir pirtis (neišliko).

• Istorinis Kunigiškių pradžios mokyklos pastatas- muziejus (statytas po 1863, restauruotas 1987)

Kamajai. 2019 gegužė. Pastelės darbų paroda Šv. Kazimiero bažnyčioje

https://www.grokiskis.lt/aktualijos/pasteliu-paroda-kamaju-baznycioje

http://www.rokiskiosirena.lt/naujiena/kultura/kamaj-banyioje-spdinga-sakralinio-meno-paroda

***********************************************************************************************

Maleišiai. J. Tumo-Vaižganto (1869–1933) gimtinė

Maleišiai (tarmiškai Malaišiai) – etnografinis kaimas.

https://www.google.com/url?sa=t&rct=j&q=&esrc=s&source=web&cd=10&cad=rja&uact=8&ved=2ahUKEwjNmf-bp9_hAhUo-yoKHekWAIkQFjAJegQIAxAC&url=http%3A%2F%2Flad.lt%2Fdata%2Fcom_ladreports%2F4020%2F1-84.pdf&usg=AOvVaw0kfy_9NVuUJY5QaM9oKwUG

*******************************************************************************************************************************************

Meno pažinimo ir ugdymo pamoka

  .

2019-us J. Tumo-Vaižganto metus minint

Publikacijos , straipsniai:

https://www.kulturos-miestas.lt/lt/anyksciai-dienorastis/2019-03-14-vaizganto-metai-prasidejo-svedasuose-dokumentinio-filmo-perziura

https://theworldnews.net/lt-news/apie-vaizganta-kiekvieno-sirdyje

……………………………………………………………………………………………………………………………..

Tumo kodeksas

„Su spaudos draudimo panaikinimu išorinio pavergimo pančiai ima trūkinėti, bet priespaudos šimtmečiai palieka žymes, kurios savaime neišnyksta. Vergovės apnašų „nugramdymas“ tampa Tumo kultūros darbo ašimi dar tada, kai nepriklausomos Lietuvos valstybės idėja atrodo tik drąsi ir kilni svajonė. Kilnumo ir kultūros, leidžiančios skirtingų pažiūrų žmonėms sutarti dėl svarbiausių dalykų, jis skaudžiai pasigenda lietuvių šviesuomenės tarpe. Kai politika virsta kova be taisyklių, Tumas protestuoja: „Aš – nebe politikas“.

Tumas kaip reta kuris aiškiai supranta, kad laisvė nuo išorinio pavergimo – tik pradžia, kad tik laisvas nuo tuščių ambicijų, gobšumo, apsileidimo ir pataikavimo įpročių žmogus gali sukurti tokią Lietuvą, kokioje būtų gera gyventi. Tumas nuolat pats elgiasi kaip laisvas žmogus. Susirašinėjime su Petru Klimu aptinkame ir gilaus susirūpinimo Lietuvos likimu ženklų. Klimas bando guosti „dėdę“, kad rinkimai visada kelia smarvių, bet ir jis, Lietuvos atstovas Paryžiuje serga dėl politinės kultūros stygiaus tėvynėje. Jų dialogas laiškais pasiekia kulminaciją, kai abu suvokia, kad demokratinės dorybės reikalauja tvirtesnės motyvacijos, nei senasis, jau nusidėvėjęs patriotizmas, kuris buvo paveikus atgimimo aušroje. Dviejų skirtingų kartų atstovų pokalbis išeina į egzistencinį lygmenį, kuriame abu sutaria, kad Lietuvos ir pasaulio viltis – tobulėjimas krikščioniškoje dvasioje, tik Klimas laiko tikėjimą pirmiausia privačiu reikalu ir turi daug priekaištų bažnyčiai, o Tumas mano, kad bažnyčios vaidmuo, kad ir labai netobulai atliekamas, visuomenės gyvenime tebėra svarbus.
Tuo tarpu laisvo žmogaus laikysena užtraukia Tumui bažnytinės hierarchijos nemalonę, ir jis priverstas ginti savo gerą vardą.

Smūgius viešajame gyvenime atsveria likimo dovana – galimybė darbuotis „Naujosios Romuvos“ žurnale ir atkurti rašytojų draugiją, kurios pirmininku išrenkamas vienbalsiai, tik gyvenimo jau likę nebe daug…”

Juozas Tumas Vaižgantas – Ramūnas Cicėnas

Petras Klimas – Rolandas Kazlas

scenarijaus autorė Liudvika Pociūnienė

režisierius Eimantas Belickas

operatorius Narvydas Naujalis

scenografė Dalia Dudėnaitė

kostiumų dailinininkė Rasa Taujanskienė

vykdančioji prodiuserė Jurga Naraškevičiūtė

prodiuserė Teresa Rožanovska

VšĮ „Ketvirta versija”

Nauja knyga apie upę Šventąją

Besibaigiantys 2018-ieji  metai savo tėkmėje, kaip viena įspūdingiausių Lietuvos upių, atplukdė iš spaustuvės naują knygą skaitytojams. UAB „Ciklonas“ išleido Gamtos tyrimų centro mokslininkių  Aldonos Baubinienės ir Reginos Morkūnaitės knygą- „Šventosios tėkmės paslaptys“.

Knygoje pateikiamos gamtotyrinės bei kraštotyrinės žinios apie Šventąją – upę apipintą legendomis, mitais, pasakojimais. Šventosios išskirtinumas atskleidžiamas gausiomis ir patraukliai pateiktomis mokslinėmis žiniomis,  literatūriniais intarpais, šalia jos gyvenusių, dirbusių, kovojusių žmonių atsiminimais, pasakojimais. Knygoje gausu nuotraukų, schemų su paaiškinimais. Stengtasi parašyti aiškiai ir suprantamai apie upėje  ir šalia jos vykstančius reiškinius. Knygos autorės tikisi, kad ši knyga pravers ne tik Anykščių kraštu besidomintiems ir norintiems pagilinti žinias, bet ir keliautojams.

Netrukus žingeidūs skaitytojai  galės plėsti ir gilinti žinias apie vieną įspūdingiausių upių – Šventąją.

VšĮ „Atvertos langinės” ėmėsi iniciatyvos ir padėjo įgyvendinti autorių sumanymą, išleidžiant knygą, atskleisti Šventosios upės ir jos apylinkių grožį, bei savo ir kitų mokslinių tyrimų rezultatų pateikimą platesniam pažinimui. Leidybos projektą rėmė Anykščių rajono savivaldybė.

Apie tapybą pastele

„Man pasteliavimas – tarsi sielos išraiška, mano filosofiniai apmąstymai, poezija popieriaus lape, minties virsmai regimu kūnu. Be kūrybos man

dingtų gyvenimo harmonija. Tik pastele galiu išreikšti savo sakraliausias mintis. Man tai lyg kalba, kuria ne šaukiu, o kalbu pašnibždomis. Kūrybos šaltinis – tai gilus tikėjimas, čiurlenančių upelių sekamos pasakos, plūgų suraikytos žemės kvapas ir sielą raminanti vyturio giesmė, ošiantys Dzūkijos pušynai. Ten mano didieji džiaugsmai ir nesėkmės, mano pavasariai, vasaros, mano gyvenimo tikėjimas ir viltys, mano kelionė…

Gimiau Radviliškio rajone Navapolio kaime 1938 balandžio mėnesio 23 d. Baigiau Telšių taikomosios dailės vidurinės mokyklos keramikos specialybę. 1966 m. baigiau Valstybinio Vilniaus Dailės instituto grafikos fakultetą, kur mokiausi pas profesorius A. Kučą, S. Krasauską, V. Jurkūną, J. Galkų ir kitus. Nuo 1967 m. esu Lietuvos Dailininkų sąjungos narė. Po studijų institute iki dabar dirbu kūrybiškai. Dalyvauju Lietuvos ir tarptautinėse parodose. Esu pelniusi apdovanojimų už plakatus, knygos meną, bei firminius ženklus tarptautinėse parodose.

Dalis mano darbų yra muziejų fonduose, privačiose kolekcijose. Rengiu personalines parodas bei dalyvauju įvairių organizatorių rengiamose parodose. Ši paroda – šešioliktoji.“

Teresė Bajoriūnaitė-Lekienė

2018 gruodis

Svėdasai

Autorės kūrybos darbų paroda eksponuojama Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje

https://lt.wikipedia.org/wiki/Svėdasų_Šv._arkangelo_Mykolo_bažnyčia

T-Lekiene-Kelione-i-SviesaA4.(181209)

Kas padeda įveikti viršukalnes?

Tai žmogus – legenda, kuris buvo pakilęs ten, kur dažnas net mintimis nesame pakilę….

     nuotrauka iš www.uvb.lt

plačiau apie organizuotą ir įvykusį šį rudenį Utenos viešojoje bibliotekoje susitikimą su keliautoju, alpinistu, alpinizmo paveldo pradininku, fotomenininku V. Vitkausku skaitykite čia:

http://http://www.uvb.lt/lt/naujienos/1916-vladas-vitkauskas-o-svarbiausios-musu-gyvenimiskos-virsunesq

http://www.utenis.lt/2950-iveiktas-virsukalnes-pazymejo-lietuvos-veliavomis

Vaikų keramikos kūrybos ir meno pažinimo darbų paroda

 parodą pamatysite čia:

Kamajų miestelio istorinė dalis

Rokiškio rajono sav., Kamajų seniūnijos centras, Kamajų miestelis

• Tai kultūros paveldo vietovė, apimanti

   

• Vertingųjų savybių pobūdis

  • • Archeologinis (lemiantis reikšmingumą);

  • • Architektūrinis (lemiantis reikšmingumą svarbus);

  • • Istorinis (lemiantis reikšmingumą svarbus);

  • • Kraštovaizdžio;

  • Urbanistinis (lemiantis reikšmingumą svarbus);

             

Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kamajai paminėti 1541 m. Tai turėjo būti savito linijinio plano gyvenvietė. XVI a. viduryje Kamajai priklausė bajorų Komajevskių giminei, 1610 m. Jurgis Komajevskis pardavė dvarą Jonui Staševskiui. Ta proga sudarytame inventoriuje gyventojai buvo surašyti iš eilės: dešimt sodybų stovėjo palei gatvę „kairėje pusėje“, kita dešimt – taip pat „kairėje gatvės pusėje“. Pasak A. Miškinio, tai atitiko savitą gyvenvietės plano formą – sodybos buvo išdėstytos vienoje dviejų kelių, susijungiančių sankirtoje, pusėje. Taigi gyvenvietės planas kito iš linijinio į radialinį. 1613 m. LDK žemėlapyje Kamajai nepažymėti, taigi, tuo metu dar nelaikyti miesteliu. 1634 m. dvarą paveldėję Stanislovas ir Kasparas Overkovičiai pardavė jį Adomui Pavlovičiui Lukianskiui ir jo žmonai Elžbietai Fondertinaitei. Ta proga parengtame inventoriuje gyvenvietėje surašyta 15 dūmų (61 asmuo), minima karčiama.

1635 m. Kamajuose pastatyta Lukiansko funduota Šv. Kazimiero titulo bažnyčia su špitole.

1713 m. balandžio 15 d. Gedeonui ir Kristinai Duninams-Rajeckiams išnuomojus Kamajus Ropams, surašytas dvaro inventorius, kuriame gyvenvietė pavadinta miesteliu.

1724 m. sudegė Kamajų bažnyčia, 1737 m. klebonas Sipavičius pastatė naują medinę bažnyčią.

1745 m. šaltiniuose paminėta sinagoga bei „miestelio gale“ buvęs turgus su kromais (parduotuvėmis) – tai liudija, kad po XVIII a. pradžios gyvenvietė tapo visaverčiu prekybos centru. Apie 1745 m., po gaisro, rekonstruota miestelio centrinė dalis. Su centro pertvarkymu sietinas ir tuo metu nutiestas arba pradėtas tiesti naujas kelias į Rokiškį – įremtas į aikštės ŠV šoną, jis suformavo pagrindinę miestelio plano kompozicinę ašį. Centro pertvarkymo metu prie aikštės pastatyti klasicistinio stiliaus akmens mūro pastatai.

1800 m. sudarytas Kamajų miestelio planas, pagal kurį Kamajus sudarė trys dalys: gyventojų sodybos su sklypais, klebono jurisdikcija ir dvaro sodyba P dalyje. Miestelio stačiakampio planą sudarė į kvadratinę aikštę iš keturių pusių beveik statmenai suėjusios gatvės, sutapusios su svarbiausiais keliais: iš PV nuo Užpalių, Svėdasų ir Kupiškio, iš PR – nuo Jūžintų ir Rokiškio, iš ŠV – nuo Salų ir Kuršo, iš ŠR – antrasis kelias nuo Rokiškio.

Po 1800 m. I. Petkevičius pardavė Kamajų dvarą ir miestelį skoloms padengti, naujuoju savininku 1818 m. įvardintas Ignas Tyzenhauzas.

1812 m. namelį nusipirkęs, Kamajuose apsigyveno poetas kunigas Antanas Strazdas (1760-1833). Pulkim ant kelių“ giesmės autorius poetas. Palaidotas Kamajų kapinėse.

1897 m. nugriauta senoji bažnyčia. Jos vietoje pagal Rygos archit. Florijono Vyganovskio (1854-1905) projektą 1903 m. pradėta statyti mūrinė, neogotikinė bažnyčia, kuri baigta 1909 m. Nepaisant to, kad bažnyčia pastatyta atokiau nuo aikštės, ji vaidina svarbų vaidmenį aikštės tūrinėje, erdvinėje kompozicijoje, ji buvo Kamajų miestelio ir apylinkių dominante.

nuotrauka iš www.kamajai.lt

Vokietijos kariuomenė miestelį užėmė 1915 m. vasaros pabaigoje. Frontui praslinkus, sudegė daugelis medinių miestelio pastatų, o bažnyčia nenukentėjo.

1933 m. spalio 8 d., minint A. Strazdo 100 metų mirties metines, aikštėje jam pastatytas paminklas (autorius – skulptorius Antanas Aleksandravičius (1885-1970)). Iki 1935 m. didžioji dalis miestelio gatvių buvo išgrįsta, paskutinė grįsta gatvė – Pavorotniko (dabar Rudžių g.).

1941 m. besiverždama į Daugpilį, Kamajus užėmė Vokietijos kariuomenė. Rugpjūtį išžudyti visi miestelio žydai. Liko apleisti jų pastatai, apmirė prekyba. 1944 m. liepos mėn. Kamajus užėmė Raudonosios armijos daliniai. Nuo slenkančio fronto labiausiai nukentėjo mediniai miestelio pastatai, nugriautos bažnyčios stogų smailės.

www.rokiskiotic.lt

Iki 1950 m. sudegusių pastatų vietose pastatyta keletas medinių vienaukščių namų. XX a. 6-8 d-mečiuose atkurta infrastruktūra – atsirado daugybė viešosios paskirties įstaigų, pastatyta keliolika vienaukščių medinių pastatų prie A. Strazdo aikštės, Strazdo, Vilniaus ir Salų gatvėse. 1969 m. dėl gatvių tinklo, aikštės plano miestelis buvo įtrauktas į Vietinės reikšmės urbanistikos paminklų sąrašą. 

2002 m. tvarkyta A. Strazdo aikštė ir jos centre esantis skveras su A. Strazdo paminklu.

išsamiau informacija:

http://www.kamajai.lt/xxx

https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/50637144-7150-4d3b-b704-9ec9cd97d1fa

Iš muzikos meno istorijos

Senovės Graikijos filosofas ir mokslininkas Aristotelis teigė, kad menas turi taurinti sielas, o matematikas Pitagoras apskaičiavo intervalų dydį. Pagal Pitagorą – muzikos harmonija – tai mikrokosmosas, atspindintis pasaulio tvarką.

Be Senovės Graikijos ir Romos kultūros Rytuose klestėjo Senovės Indijos, Kinijos, Japonijos kultūros, kurios buvo savitos religinėmis tradicijomis, reikšmingos meno kūriniais ir mokslo atradimais.

Antikos muzikos kultūros vystymosi pradžioje muzika buvo suvokiama kaip nežemiškas, antgamtinis reiškinys. Apie muzikos galią buvo kuriami mitai (pvz.: Orfėjas ir Euridikė ).

Viduramžiais bažnyčios dėka muzika buvo dievobaimingumo ir dvasios tobulėjimo simbolis. Vėlesniais amžiais muzika tapo pasiekiamesnė įvairiems visuomenės sluoksniams, naudojama pasaulietiškesnė tematika (gamta, meilės lyrika). Šiandien garsų pripildyta aplinka užpildo visą mūsų kasdienybę ir šventes.

Paryžiaus Notre Dame katedra

VIDURAMŽIAI V a. – XV a.

Viduramžiai skirstomi į ankstyvuosius ir klasikinius.

Ankstyvieji viduramžiai – karų ir suirutės laikai; vyrauja vėlyvosios antikos ir vietinių genčių meno tradicijos. Karolio Didžiojo iniciatyva suburtas filosofų ir mokslininkų būrelis švietė didikus, telkė išsilavinusius žmones prie karaliaus dvaro.
Epochos meno raidai didelę įtaką darė bažnyčia: prie vyskupijų ir vienuolynų steigiamos mokyklos, plito lotyniškoji rankraštinė “knygų kultūra”. Vienuoliai ant pergamento perrašinėjo Bibliją, kitas švento turinio knygas. Kartais vienai knygai perrašyti vos užtekdavo gyvenimo. Pamažu vienuolynai ir bažnyčios tapo pagrindiniais kultūros centrais, iš kurių augo pirmieji universitetai: Bolonijos – Italijoje XI a., Oksfordo – Anglijoje XII a., Paryžiaus – XIII a. ir t.t.)

Klasikiniais viduramžiais (X – XI a.) pradėjo formuotis miestai, suklestėjo riterių luomas bei kultūra, skelbusi meilės kultą. 1034 m. krikščionių bažnyčia, iki tol buvusi vieninga, skilo į vakarų – katalikų ir rytų – provoslavų. Šioje epochoje vyko kryžiaus žygiai į Jeruzalę ir Bizantiją, tačiau į Vakarų Europą grįžo su Rytų (daugiausiai arabų) kultūros šviesa. Prancūzijos architektūroje gimsta romaniškas (pilys, bažnyčios), vėliau gotiškas (katedra miesto centre) stiliai, apėmę visą Europą.

Viduramžiais klestėjo vokalinė bažnytinė muzika. Pasaulietinę muziką, atstovavo riterių ir klajoklių muzikantų menas, paspartinęs instrumentinės muzikos raidą, praturtinęs ją naujais muzikos žanrais. Tačiau pasaulietinė muzika ryškesnė tik klasikiniais viduramžiais.
Viduramžiais muzika buvo suprantama kaip rimta mokslo šaka. Pagal to meto teoretikų suskirstymą, muzika, aritmetika, geometrija ir astronomija sudarė vieną mokslo dalykų grupę (kvadratiumą), o gramatika, dialektika ir retorika (iškalbos menas) – kitą (triviumą).
Muzika buvo apgaubaubta simboliais ir jų aiškinimais (pvz.: prima (1) reiškė vieną Dievą, kvarta (4) – keturis žmogaus temperamentus, metų laikus ir pan.) Instrumentinė muzika, kaip ir tercija, tritonis ilgą laiką buvo nepageidaujami ar net draudžiami, aiškinama jų šėtoniška kilmė ir neigiamas poveikis žmogaus dorovei. Minėti intervalai buvo vadinami disonansais. 

Gvidas iš Areco – solmizacijos pradininka
Svarbus vaidmuo notacijos atsiradimui tenka Gvidui iš Areco (Guido da Arezzo 955 – 1050).
Jis buvo žymus muzikos teoretikas, parašęs daug traktatų apie muziką, improvizaciją ir kūrybą. Tačiau svarbiausias Gvido iš Areco nuopelnas – solmizacijos (solfedžiavimo) sistemos pradininkas, įvedęs skiemeninius garsų pavadinimus. Pagal giesmės į šv. Joną eilučių pirmuosius skiemenis sudarė eilėgarsį – ut re mi fa sol la. Vėliau skiemenį ”ut”, kad būtų patogiau intonuoti pakeitė į “do”, o garsą “si” sudarė iš Sanctes Joanes pirmųjų raidžių. Būtent Gvidas iš Areco vietoj 1 linijos nubrėžė 4, o ant jų išdėstė neumas, atspindinčias tikslų jų aukšti.

plačiau skaitykite:http://projektas-muzika.lmta.lt/media/vadoveliai_2/Vadovelis_1/II_dalis/3.Muzikos_notacija_ir_raktai/index3.htm

Bažnytinės muzikos žanrai

Bažnytiniai muzikos žanrai formavosi įvairių kultūrų (judėjų, egiptiečių, sirų, palestiniečių) įtakoje. Iš judėjų pirmiausiai buvo perimta psalmodija (rečitatyvinis giedojimas) ir responsorinio, antifoninio giedojimo forma (solistas – choras, choras – choras).
Bažnytiniame giedojime buvo ypač sureikšmintas žodis, nes jis Šv. Rašto tiesų skelbėjas.
Reikšmingiausi viduramžių bažnytinės muzikos žanrai:

Himnas. Krikščionys jį perėmė iš Senovės graikų. Tapo Dievą šlovinančia giesme. Ypatingai himnai buvo populiarūs Bizantijoje (VIII a.), kur beveik visos giesmės buvo vadinamos himnais, o jų kūrėjai – himnografais.
Žymiausią viduramžių himną „Te Deum laudamus“ („Tave Dieve garbiname“) sukūrė šv. Ambrozijus Mediolanietis IV a. pabaigoje. Vėlesnių amžių kompozitorius ne kartą įkvėpė gražus šio himno lotyniškas tekstas, kurį panaudojo „Te Deum“ žanrą kurdami kompozitoriai Mocartas, Haidnas, Berliozas ir kt.

Popiežius Grigalius I

Grigališkas choralas. Šio bažnytinio žanro raida apima keletą šimtmečių. Ankstyvojoje krikščionybėje pamaldų metu giedodavo visa bendruomenė. Giesmės buvo įvairios – prancūziškos, ispaniškos, arabiškos, itališkos ar kitokios kilmės. Tačiau IV a. įvyko krikščionių bažnyčios susirinkimas, kuris nusprendė leisti giedoti liturginėse apeigose tik profesionaliems giedotojams. Taip atsirado pirmosios giedojimo mokyklos, kurios kūrėsi stambiausiuose Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Airijos vienuolynuose. Dar vėliau, katalikiškos Romos ėmė netenkinti giedamų giesmių įvairovė. Todėl V a. buvo pradėta siekti giesmių vienovės giedojimo, turinio ir formos atžvilgiu. Galutinis bažnytinių giesmių sutvarkymas buvo baigtas VII a. pradžioje, valdant popiežiui Grigaliui I – jam.
Grigalius I – sis buvo pirmasis vienuolis, tapęs popiežiumi. Jam valdant Europoje prasidėjo vienuolynų klestėjimas. Jie tapo viduramžių švietimo, mokslo, meno centrais, kuriuose buvo mokoma kalbų, istorijos, tiksliųjų mokslų, muzikos teorijos ir giedojimo pagrindų. Tik turtingi vienuolynai galėjo didžiuotis epochos retenybe – knyga. Manoma, kad būtent Grigalius I susistemino bažnytines giesmes ir tokias prisakė giedoti. Todėl praėjus 3 šimtmečiams popiežiaus sudarytas giesmynas ir buvo pavadintas jo garbei.

Giesmynas

Plačiau galima paskaityti šaltinyje:http://projektas-muzika.lmta.lt/media/vadoveliai_2/Vadovelis_2/3.Viduramziu_daugiabalse_muzika/index3.htm

„Siuvinėtos istorijos”

 „Giedodamos sutartines jos siuvinėjo drobes, aš tapau joms laiškus, viskas sukasi ratu ir sugrįžta atgal“.

Ir aš vėl sugrįžtu prie tapymo ant senų siuvinėtų drobių.

Kiekviena drobelė turi savo istoriją, kurią ir noriu papasakoti.. Merginos siuvinėjo ruošdamosi ištekėti, kraudamosi kraitį. Siuvinėdavo ir besilaukdamos vaikelio. Aš tuos užmirštus siuvinėjimus surenku iš savo draugų mamų, močiučių ir prikeliu,
perkeldama į paveikslus. Taip tarsi pratęsiu tų siuvinių gyvenimus, o jie turi savo išskirtines istorijas. Mano draugės mama Janina Burbaitė siuvinėjo sau kraičiui vežama į Sibirą. Pasakojo: “Vežė aštoniolika parų, o aš tuo tarpu siuvinėju. Galvoju
ištekėsiu – turėsiu”. Irkucke Janina irgi siuvinėjo “Siūlai iš virvės, atsikerpi ir trauki po siūlelį”. Tie siuvinėjimai labai gražūs – baltais siūlais išpuoštos pagalvės. Per laiką nusiplovė, suplyšo, turiu tik išlikusią medžiagos atraižėlę, kurią man perdavė,
kad paveiksle išliktų atmintis. Geriau išsilaikiusias siuvinėtas drobeles aptraukiu ant porėmio. Kartais, kai audinys jau suplyšęs, iškarpau siuvinėjimus ir klijuoju, kuriu paveikslą koliažo būdu.

Siuvinėtos istorijos – paveikslai, kuriuose išsaugoti paprastų lietuvių moterų atsiminimai, tai bandymas stabtelti laike ir vėl juo keliauti, pasakojant istorijas, pratęsiant siuvinių gyvenimus, juos naujai prikeliant. Šia paroda kviečiu prisiminti mūsų tautos moterų senąsias rankdarbių tradicijas, susipažinti su dalele istorinio paveldo, liudijančio lietuvių moterų darbštumą ir
kūrybiškumą.

Loreta Zdanavičienė

Utenos kraštotyros muziejuje atidaryta tapybos paroda veiks iki liepos 19d.

Daugiau apie autorės kūrinius

Materialus ir nematerialus kultūros paveldas

Kultūros paveldas – per kelias kartas perimtos etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu svarbios kultūros vertybės. Kultūros paveldas skirstomas į materialųjį ir nematerialųjį paveldą. Kultūros paveldas su gamtos paveldu sudaro Pasaulio paveldą.

1972 m. UNESCO priimtoje Pasaulinio kultūros ir gamtos paveldo globos konvencijoje skelbiama, kad kiekvienos tautos paveldas yra visų tautų paveldas, kurį būtina pažinti ir saugoti. Konvenciją ratifikavo ar prie jos prisijungė 193 valstybės (Lietuva – 1992 m., Latvija ir Estija – 1995 m.). Reikšmingiausius kultūros paveldo objektus Pasaulio paveldo komitetas skelbia pasaulio paveldo paminklais. Pasaulio paveldo sąraše yra 644 kultūros bei 24 kultūros ir gamtos objektai.

Nuo XXI a. pradžios pagal Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, priimtą 2000 m. tautų nematerialusis paveldas skelbiamas žmonijos kultūros paveldu. Lietuva konvenciją ratifikavo 2004 m.

Šioje Konvencijoje:

„Nematerialus kultūros paveldas“ – tai ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susiję kultūros erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės ir kai kuriais atvejais pavieniai žmonės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi. Šį nematerialų kultūros paveldą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės ir grupės nuolat atkuria reaguodamos į savo aplinką, į sąveiką su gamta ir savo istorija, ir jis joms teikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį, tokiu būdu skatindamas pagarbą kultūrų įvairovei ir žmogaus kūrybingumui. Šioje Konvencijoje aptariamas tik toks nematerialus kultūros paveldas, kuris yra suderinamas su esamais tarptautiniais žmogaus teisių dokumentais, taip pat su bendruomenių, grupių ir žmonių savitarpio pagarbos ir tvaraus vystymosi reikalavimais.

2018-ieji paskelbti Europos paveldo metais. Šio paskelbimo tikslas paskatinti daugiau žmonių atrasti ir pažinti kultūros paveldą, juo domėtis ir sustiprinti bendrystę. Viešoji įstaiga „Atvertos langinės“ visapusiškai prisideda ir puoselėja šią misiją.

Daugiau apie tai pozityviai čia:

http://pozityvu.lt/atviru-langiniu-sodyboje-isikurusi-ruta-cia-rengia-kurybines-vaiku-stovyklas/

Etnoarcitektūrinė Kunigiškių I kaimo sodyba.

Regioninės reikšmės kultūros paveldo objektas, atviras pažinimui ir lankymui.

Dėl viešo lankymo susitarti iš anksto tel. +37061487398

Kovo 16-Knygnešio diena

2004 metais UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų veiklą, o kovo 16-oji oficialiai paskelbta Knygnešio diena.

Po 1863 metų sukilimo Rusijos imperijos valdžia uždraudė leisti ir platinti knygas lietuvių kalba, tiksliau, parašytas naudojantis lotyniško pagrindo abėcėle mūsų tėvynės teritorijoje kuri tuo metu buvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje . Lietuviai šiam reikalavimui priešinosi. Lietuviški leidiniai buvo spausdinami užsienyje (tuometinėje Prūsijoje, Mažojoje Lietuvoje, Amerikoje), nelegaliai, slapčia gabenami per sieną ir platinami Lietuvoje, kuri tuo metu buvo carinės Rusijos imperijos sudėtyje.

Knygnešystė – XIX amžiaus Lietuvos istorijos fenomenas, patriotinė veikla, nukreipta prieš carinės Rusijos vykdytą lietuviškos spaudos ir raidyno draudimo politiką, trukusią daugiau kaip 40 metų.

Kunigiškių kaimo (dabar Kunigiškiai I, Svėdasų sen.) istorija siejasi su tuo metu šiame kaime gimusiu Feliksu Baltuška (1865- 1896-1944) kunigu, knygnešiu, daraktoriumi, vienuoliu – tėvu Silvestru OFM.

Kun. F. Baltuška 1909 metais Lietuvių Seime kalbėjo iš tribūnos, platino spaudą, įsteigė „Ryto“ skyrių, vokiečių okupacijos metu šelpė badaujančius, buvo aktyvus besikuriančios Lietuvos dalyvis. 1899–1904 Nemunaityje pastatė gotikinę mūrinę bažnyčią, steigė slaptas mokyklas, įvedė visuotinę blaivybę, rengė ekskursijas į Vilnių ir Pivašiūnus, pastatė kleboniją ir parapijos namus su biblioteka ir skaitykla. Palaidotas Nemunaičio bažnyčios šventoriuje.

Kaziuko mugė kovo 2-4 d. Vilnius

Sostinėje vykstanti tradicinė šventė – Kaziuko mugė ryškiai išsiskiria gilia istorine tradicija, – ji kilusi iš šventojo karalaičio Kazimiero pagerbimo procesijų, rengiamų nuo 1604 metų. Laikui bėgant bažnytinę šventę lydinti prekyba išaugo iki spalvingos trijų dienų Kaziuko mugės. Tęsdama šimtmečių tradiciją, rodydama rankų darbo išmoningus gaminius,  džiugindama unikaliomis vilnietiškomis verbomis, mugė neturi lygių aplinkiniuose kraštuose.

Daugiau apie Kaziuko mugės istoriją skaitykite pasirinkę nuorodą žemiau (tekstas iš knygos  „Kaziuko mugė Vilniuje: kilmė, tradicijos, perspektyvos“autorius prof. Libertas Klimka):

http://www.etno.lt/images/Dokumentai/Kaziuko_mugės_istorija.pdf

Kaziuko mugė Vilniaus Lukiškių aikštėje prieš 100-ą metų

nuotrauka iš http://lt1918.lt/irasai/1918-m-kovo-4-d-sv-kazimiero-dienos-apvaiksciojimas/

Vasario 3 d. Linų diena
Šią dieną ainių apeigose šventinami linai, prašant geresnio jų derliaus. Pagal papročius pašventinta linų sruoga apsupdavo žalią eglės ar kadugio šakelę, – juk netrukus gamtoje atgims gyvybė. Etnologai rašo apie mosėdiškių valstiečių stebėjimus linų dienos išvakarėse pasėjamus linų sėmenis į du indelius. Į vieną berdavo sėmenis vidurdienį, į kitą – pavakare. Pastatydavo ant palangės, paskui stebėdavo, kurie gi anksčiau sudygs, gražesnius želmenis išleis. Pagal tai, pavasarį, žemei įšilus, tuo metu – vidurdienį ar pavakare ir sėdavo laukuose. Sėjos metas tradiciškai – apie gegužės 31, pradėjus kadagiams ir šermukšniams žydėti, penktą jauno Mėnulio dieną. O vėlyvą rudenį, pabaigus visus lino darbus, vadinamus „lino mūka“, kitados merginos apeigomis pagarbindavo dievaitį Vaižgantą, šio naudingo augalo globėją.

Apie žydrojo dangaus mėlynės spindesį laukuose bei lino gyvenimo atspindį dabartyje, skaitykite plačiau Rokiškio krašto kultūros žurnale  „Prie Nemunėlio“ Nr. 2 (39) 2017. „Linas, jo mūka ir Romualdas….“

https://www.keliuociucentras.rvb.lt/lt/zurnalas-prie-nemunelio